Rosana | 2010 04 30

Kuriame tradicijas
Nemėgstu rengti švenčių – jos man kelia didelę įtampą, stresą ir jaudulį. Noriu, kad visiems šventė tiktų ir patiktų. Ruošdamasi šventei pakeliu visus namus ant kojų: – rėkiu, įsakinėju – būnu pikta. Kiekvieną kartą taip nusiplūkiu, kad sau kartoju, jog šis kartas tikrai paskutinis. Tik nepamanykite, jog kalbu apie pobūvius visos kontoros darbuotojams. Ne, neturiu galvoje šventes trejų, penkerių ir septynerių metų pypliukams: Princesių puotas, Piratų, Žmogaus voro, Coliukių, Šuniukų ir kitų herojų šventes.
Niekada net mintis nešautų taip triūsti, jei ne idėjų autorius Mamų klubas. Kartą po paskaitėlės tema „Vaikų šventės“ nusprendžiau pabandyti ir aš. Prisipirkau krūvelę knygų ir pirmyn! Na ir prasidėjo vyro piniginės tuštėjimo metas. Pirmoji šventė mūsų namuose buvo dukrytės „Princesių puota“. Rožinės staltiesės, stalo dekoracijos, kvietimai, lauknešėliai ….Kur dar vaišės, prizai siurprizai, atrakcijos ir žaidimai. Išpūčiau akis, kiek daug visko reikia. Na, o kas tada laukia per vestuves? Čia tik ketvirtasis gimtadienis! Po šventės ilgai su vyru gulėjome užvertę kojas, kaip runkelių lauką nuravėję.
Tačiau po kiekvieno vaikų gimtadienio aš jaučiuosi laiminga. Būna taip smagu kartu su vaikučiu pavirsti į išdykėlę mergaitę, kuri stengiasi laimėti rungtį, atspėti mįslę ar surasti paslėptą lobį. O ką jau kalbėti apie šventės kaltininką, kuris po viskam būna tiek nusidūzgęs nuo patirtų įspūdžių ir žaidimų, kad užmigti gali tik ant kudlotos tėvelio krūtinės.
Kad ir kaip norėčiau išsisukti nuo švenčių ruošimo, niekaip negalėčiau – vaikai ištisus metus galvoja temas, sudarinėja svečių sąrašą, parkritę ant pilvo kuria žaidimus. Kartu piešiame, klijuojame, ruošiame kvietimus.
Category: Kūrybiniai susitikimai, Pamokėlės |
Nėra komentarų »
Žymos: